Kažkada mums visiems ateina laikas sugrįžti namo. Kalbu ne apie išėjimą anapilin. Kalbu apie sugrįžimą į save.
Vieniems tai atsitinka sulaukus 30, kitiems, 40, kai kuriems tik 70. Dažniausiai tai vyksta apie 40-uosius ir tai, kaip žinia vadinama – viduramžio krize.
Ateina laikas, kai pagaliau mūsų siela perima vadovaujančią poziciją ir ego tampa gerokai nutildytas. Ego tampa pagalbiniu sielai.
Kai tai nutinka, gali ateiti beprasmybė, nes staiga suvoki, kaip viskas tuščia ir laikina. Staiga suvoki kiek savo laiko ir energijos švaistai beprasmiams pirkiniams, neįdomiems ir varginantiems susitikimais ir grandioziniams ateitiems planams. Kiek daug laiko iššvaistei bandydama įsitvirtinti ir kažkam kažką įrodyti.
Pirmas požymis – noras atsiriboti.
Staiga ateina noras dažniau būti vienai, nebepriėmi kvietimų į renginius, atsisakai banalių vakarienių. Ateina laikas, kai būti tyloje įgyja prasmę.
Staiga, sėdėdama su savo draugėmis kavinėje ir klausydama tuščių kalbų, kurios kadaise vežė ir tave, tu supranti, kad dauguma pokalbių yra tušti. Tau tiesiog norisi atsistoti ir išeiti.
Klausai, kaip kiti narplioja savo sukurtas dramas ir tikra to žodžio prasme mėgaujasi jas toliau režisuodami. Tu tarytum pamatai visą šitą spektaklį ne kaip dalyvė, o kaip pašalinė.
Pačioje pradžioje tu net nežinai, kaip į tai reaguoti. Bet laikas eina ir tavo požiūris nesikeičia. Jis tik stiprėja. Tau darosi ankšta.
Dar blogiau, kai tos tuščios kalbos yra mylimų žmonių rate. Taip paprastai juk neatsistosi ir neišeisi? Nes juk myli. Tuomet tyli.
Kai siela perima viršų tai tarytum pabundi iš gilaus miego. Be viso to, ką jau išvardinau (tai tik maža dalelė, kas vyksta) tau staiga tampa neįdomu, ką darei iki šiol. Norisi kažko kito ir kitaip. Pajauti kažkokį ilgesį.
Vieniems sugrįžimas namo būna pradėti dainuoti, tapyti, keliauti, sumažinti savo darbus, pradėti veiklą, nutraukti veiklą, išeiti iš toksinių santykių, pradėti mokytis naujos profesijos ir t.t.
Kartais, kai siela perima valdžia, padaryti pokytį ar įnešti į savo būtį kažko naujo ir sielai trokštamo – padaryti lengva ( išvažiuoti vienai pailsėti, pradėti šokti ar dainuoti).
Bet kartais, jei tai liečia didesnį pokytį – užstringama. Tada prasideda abejones. Tada atsiranda vidinis draskymasis. Sunku paleisti, tai kas taip artima ir žinoma. Tuomet tarytum pradedi abejoti savo sveiku protu.
Ir žinai, kas yra sunkiausia, kai tai nutinka? Kai siela perima viršų? Tu pradedi galvoti, kad su tavimi kažkas ne gerai. Nes šitas pokytis tuo pat metu nevyksta tavo artimųjų rate. Aplinkiniams viskas gerai, pas juos dar niekas nesikeičia.
Ir tada tu save bandai pakeisti, ieškai savyje klaidos, kurią tarytumei galėtum ištaisyti.
Ir dažnai po tokių ilgokų vidinių analizių, tu pagaliau sutinki kažką, kas garsiai įvardina kaip tu jautiesi ir mąsto taip pat kaip tu. Koks palengvėjimas, kai interneto platybėse randi straipsnį ar sudalyvauji renginyje, kur “netyčia” sutikai tokius kaip tu. Ir tada tau nukrenta akmuo nuo širdies.
Viskas su manim gerai! Tau palengvėja, tu pamatai šviesą tunelio gale.
Bet tai tik pradžia pabaigos. Nes taip galvoji tik tu.
Tavo artima aplinka toli gražu taip nemano…..
Jie norėtų tave pagydyti. Kad tu vėl taptum kaip anksčiau. Kad būtum “normalus”.
Ne gana to, kad sunku pačiai buvo apčiuopti šitą pokytį, reikėjo drąsos jį priimti, ir prireiks nemažai atkaklumo atlaikyti jį savo artimoje aplinkoje. Ir dar daugiau pastangų reiks, kad jį integruoti į savo naują buvimą.
Man tai užtruko gerus 5 metus. Gal net 7.
Šiai dienai džiaugiuosi pažintimis, kurios įkvepia, palaiko, ir draugystėmis kurių dėka augu. Mėgaujuosi prasmingais pokalbiais ir sielą turtinančiomis patirtimis.
Mėgaujuosi veikla, kuri mane įkvepia.
Visa tai tik todėl, kad išgirdau… kai siela tyliai tyliai beldėsi laukan. Ir tik todėl, kad nepasidaviau aplinkai, kuri rėkte rėkė – lik ten kur esi.
Rašau apie tai, nes tenka nugirsti bundančių sielų pokalbių, bet ego vis dar vadovauja joms ir tada siela tildoma – pažiūrėk į kitus, jiems viskas gerai, tai laikina ir tai praeis.
Nepraeis.
Anksčiau ar vėliau mes visi sugrįšime namo.
Geriau jau anksčiau nei vėliau 🕊️ 🕊️ 🕊️
P.S esu tikra, kad kai kurie sakinių fragmentai paimti iš knygos “Bėgančios su vilkais”. Nekopijovau, bet kartais pačios mintys dėliojasi taip, jei kažkas labai užstringa iš knygų.
#prasmingipokyčiai #viduramžiokrize #sieloskalba #subalansuotasverslas
